Istorijos yra visur – išgirskim, ką pasakoja akmenukai

 

18289729_1920457534898691_560528699_o

Nuolat galvoju, kiek daug vietos mūsų gyvenime tenka istorijoms, pasakojimams. Patys jais esame, juose dalyvaujame, esame nenoromis ar nepastebimai į juos įtraukiami, juos skaitome, stebime, kuriame. Visas pasaulis yra viena nesibaigianti ir labai įdomi istorija. Ir kaip gera, kai pasaulio balsams ir virpesiams jautrūs žmonės – rašytojai – jas išgirsta ir fiksuoja, o mes galime skaityti.

Nežinau, kokią įtaką kūrėjams daro jūra, tačiau, mano manymu, vienareikšmiškai daro. Du mano mėgiamiausi šiuolaikiniai vaikų literatūros autoriai gyvena būtent pajūryje – meilė Nijolei Kepenienei deklaruota jau anksčiau, belieka atskleisti antrąją, naująją – Aidas Jurašius.

Jo knyga „Akmenukų pasakos“ yra pirmoji autoriaus knyga vaikams, taip pat 2015 metų Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmosios premijos laimėtoja. Labai džiaugiuosi šiuo laimėjimu, nes knygelė ir autorius tikrai verti apdovanojimų. Ir skaitytojų meilės.

Tad visa knygelė sudėta iš akmenukų istorijų – kaip jie atsirado, kaip buvo atrasti ar kas nutiko juos radus. Atrodo, pamanykit, akmenukų pasakojimai, NUO-BO-DU, tačiau kaip talentingai ir subtiliai tas istorijas pasakoja A. Jurašius. Jis kalba ir šmaikščiai, ir rimtai. O rimtumo šiuolaikiniai autoriai vengia. Ne visi, žinoma. Bet istorijas vaikams reikia pasakoti visokias. Liūdnas taip pat. Nes toks yra pasaulis.

Negali nesižavėti autoriaus subtiliu kalbos jausmu, žodžio, sakinio pajautimu. Jau pirmas knygos sakinys tai leidžia pajausti: „Kartą savo vėjo prapūsta galva supratau, kad kiekvienas akmenukas turi savo istoriją. O gal kiekviena istorija turi savo akmenuką – dabar jau gerai nepamenu“ (p. 9). Rašytojas geba tą patį reiškinį matyti iš dviejų pusių, o tai paliudija jo jautrumą pasauliui.

Šios knygos pasakotojas prisirenka kišenę akmenukų, parsineša juos namo ir pasiklausęs nematomomis ausimis, užrašo jų istorijas, kurios netikėtos ir gražios, pasakojančios, viena vertus, kasdienius, kita vertus, esminius gyvenimo dalykus.

Šioje knygoje sužinome, kad akmenukais tapo autobuso ašara, žmonių dėkingumas, pinigėlis, ilgesio laumės pirštas, vaiko baimė, grybo kojinė, besiblaškančio vėjo meilė, nematomo žvėries iltis, šiukšlių mėgėjas bezdukas, liūdesys, nykštukų mažylio klumpė, sausainis ar mažas lopšys su jame slypinčiu žodžiu.

A. Jurašius kuria linksmas ir komiškas situacijas, pasitelkdamas absurdo poetiką: „Pavyzdžiui, ėmė stigti pieno, nes išgirdusios atriedant Burbulą Burbuliuotį karvės iš baimės imdavo gaminti kefyrą, o tos, kurios Burbuliuotį pamatydavo, pakraupusios įsirausdavo į žemę, savo ruožtu išgąsdindamos kurmius. Paklaikę kurmiai lyg kulkos šokinėjo iš žemės, numušdami pro šalį ramiai skrendančius paukščius“ (p. 21). Jis kuria savus veikėjų vardus, dar labiau pabrėždamas jų ryškiausias savybes: Burbulas Burbuliuotis, Sprogas Sprogimas, kuria ir naujadarus – niekateitis.

Kaip buvo minėta, knyga nėra tik linksma ir talentingai parašyta. Ji kalba ir apie skaudžius ar sunkius dalykus. Tačiau visada pateikiama, kaip galima šią situaciją išgyventi, ištverti, palengvinti. Įsimintina yra istorija apie verkiančius medžius. Jie verkia, nes nebeauga, o sensta. Tame pačiame miške gyvena paukštis, kuris neverkia. „Kodėl tu neverki, mažasis paukšti?/ – Todėl, kad aš dainuoju, – pasakė nuo šakos ant šakos straksintis giesmininkas. – Jei nedainuočiau – turbūt verkčiau. Bet aš dainuoju. Štai taip“ (p. 55). Viskas priklauso nuo požiūrio, toje pačioje situacijoje galima ir verkti, ir dainuoti. Pasirinkimai priklauso nuo mūsų. Tad knyga moko ne tik vaikus, bet suaugusiuosius, nes dainavimą dažniau renkasi vaikai. O suaugę?

Didelį įspūdį padarė ir liūdno berniuko istorija. Jis vaikštinėja prie jūros, svaido akmenėlius ir liūdi, nes serga jo mama. Netikėtai jis išgirsta akmenėlio balsą, užsimezga pokalbis. Pasirodo, akmenukas turi tik galvą, kitos kūno dalys išsimėtė, tad ir jam būna liūdna, ne tik berniukui. Tačiau, jeigu kas nors surastų visą kūnelį, pasaulyje nebebūtų liūdnų vaikų. Ir nuo tos akimirkos berniukas pasikeičia. Jis įnirtingai ima ieškoti akmenėlio kūno dalių. Kol jis ieško ir mama pasveiksta, jis viską papasakoja jai. Mama pataria akmenėlį grąžinti akmenėlį į pajūrį, kad jį rastų kiti liūdni vaikai. Vaikams sunku rimtas problemas spręsti patiems. Jiems reikia pagalbos. Kad ir akmenuko.

Knygoje „Akmenukų pasakos“ pateikiama labai graži versija, kodėl žmonės rašo knygas: „Čia Dvikojų knyga. Jie tokiose užsirašo viską, ką bijo pamiršti. O kadangi jie labai užmaršūs, prisirašė tų knygų begalę“ (p. 30).

Knygoje dėmesio skiriama ir meilei. Vienoje vietoje rašoma, kad su meile vis būna liūdnai ir nenuspėjamai, o kitur, kad patikti reikia ne visiems, „o štai jei patinki vienam vieninteliam – ta jau šis tas“ (p. 79). Toks įspūdis, kad autorius geba ne tik talentingai rašyti, bet ir puikiai išmano vaikų psichologiją: „skausmas išauga pamačius mamos veidą“ (p. 26). Dar viena šios knygos ypatybė – pasakojimo eigoje reflektuojamas pats pasakojimas, jo savybės. „Kitose pasakose išmintingos būna pelėdos, varnos ar dar kas nors, o mūsų zylės“ (p. 76).

Šią knygą norisi skaityti su vaikais ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Apie esminius dalykus, kurių mums visiems reikia išmokti, suprasti, pajausti, atjausti, autorius papasakoja akmenukų istorijomis. Linkiu visiems jas atrasti.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s