Svarbiausius dalykus girdime ne ausimis

18297177_1920457708232007_2101541896_o

Vienas knygas įsimename iš vaikystės, kitas – iš paauglystės, o šioji – iš mano studijų metų. Nors studijuojant lietuvių filologiją Šiaulių universitete, vaikų literatūros man nedėstė Danguolė Šakavičiūtė (dabar ji – įvairiausių vaikų literatūros komisijų narė, vaikų literatūros ekspertė), ji tuomet gan entuziastingai organizavo susitikimus su vaikų autoriais. Pamenu susitikimus su Gintare Adomaityte, Sigitu Poškumi, Nijole Kepeniene.

Pamenu, kaip uždegančiai dėstytoja pasakojo apie ypatingas N. Kepenienės knygeles. Autorė, žinoma, buvo atsivežusi ir knygelių pardavimui. Vieną jų – „Po riestainio saule“ – nupirkau savo dukterėčiai Beatričei. Šią knygą puošia autorės gražus palinkėjimas – gražių pavasarių. Atsimenu, kad pirmiausia šią knygelę perskaičiau pati – skaityti buvo gera. Ir pasimiršo ji.

Supratusi, kaip vaikams svarbu yra skaityti garsiai, balsu, ir pasisiūliusi tą padaryti dukros ir sūnaus darželio grupėse, ėmiau svarstyti, kokius skaitinius pasirinkti. Reikėjo trumpų ir efektingų tekstų, nes krūva darželinukų dėmesio ilgai neišlaiko. Ir atsiminiau aš minėtają N. Kepenienės knygelę. Su susidomėjimu jos klausėsi darželio vaikai, tą knygą skaityti baigiau su vaikais namuose. Tuomet susiradome ir kitų autorės knygų.

Tačiau ši net visame jos kūrybos kontekste atrodo ypatinga. Toks žodžio skambesio ir minties kondensatas. Tokia subtiliai apčiuopta artuma su vaiku. Tiesiog negali nesižavėti šios knygos veikėjų vardais, jų išmone. Negali nesižavėti autorės talentu. Ji imasi rašyti apie tai, kas vaikams labiausiai rūpi – iš kur atsiranda vaikai („Klausimų vyriausias“), apie įgyvendinamas-neįgyvendinamas svajones („Avys nesupras“), greitai bėgantį laiką, sunkų charakterį („Dantytas charakteris“), tapatybės problemas („Jei ne skėtis, tai ledų vežimėlis“).

Kiekvienas tekstas pasižymi ypatinga kalbos derme, išieškotomis arba taip natūraliai išplaukiančiomis kalbos formomis. Visos situacijos tobulai matomos iš galimos vaiko perspektyvos. Autorė sugeba talentingai perteikti, kaip jaučiasi tiek vaikai, tiek tėvai, suvokę, jog reikės aiškintis, kaip atsiranda vaikai. Krokodiliukui Lukui šis „išdykęs klausimas per pietus išlaistė Luko sriubą, painiojo raideles, mokantis skaityti, kuteno galugerklį“ (p. 5). Ne ką geriau su šiuo klausimu dorotis sekasi ir tėvams: “Luko mama, krokodilė Nomeda, į kavą įsibėrė druskos ir ėmė ją maišyti šakute. Luko tėčiui, krokodilui Florijonui, akiniai įkrito į padažą” (p. 5). Kilęs chaosas perteikiamas kuriamo vaizdo netikėtumu ir dinamika.

N. Kepenienė puikiai geba valdyti žodį. Tiesiog negali nesimėgauti jos žaismingumu kiekviename puslapyje, kad ir šiame, kur rašoma, kaip bliauna avys: „Be – be – beeee! Be – pro – čiai! Bee – dan – čiai… Beee – kepuriai…” (p. 8).

Autorės knygelėse svarbi ne tik linksma, šmaikšti istorija, kuri kiekvieną skaitytoją priverčia šypsotis, tačiau ir kalba apie esminius gyvenimo dalykus, vertybes. Kuomet iš Gėlių ministerijos atvyksta komisija apžiūrėti ypatingos kalijos, tetulytė Razalija nė neįtaria, kad gali nutikti bėda. Tačiau ekspertai panori mokslo vardu patyrinėti ir kalijos vidų, tad ruošiasi ją skrosti skalpeliu. „Tuo tarpu krokodiliukas Lukas savo kambarėlyje ramiai valgė trečią porciją grietininių ledų./ „Gelbėkit! Gelbėkit!” – išgirdo jis širdimi, ne ausimis. Nė nežinojo, kad moka šitaip klausytis”. Autorė nesiima rimtai moralizuoti, tačiau Luko poelgis, manau, vaikų tikrai neliks nepastebėtas. O ledai jį dar labiau priartina prie jų. Tokios smulkmeniškos detalės vis artina vaikų ir knygos veikėjų pasaulius, kad jie būtų kuo artimesni, įtikinamesni, žaismingesni.

Ir gražiausia N. Kepenienės citata apie vaikus. Tiesa, šie, knygos veikėjai, pamiršo atsinešti gėlių į rugsėjo pirmąją, tačiau atsinešė ką kitą. Tačiau, man atrodo, ji tobulai tinka visiems vaikams: „kišenėlėse jie turėjo atminties dulkių, noselėse – smalsučių uoslę, akelėse – po kokį pusšimtį klaustukų ir dar keistą jaudulį širdutėse” (p. 13).

Negali nesižavėti autorės pasakojamų istorijų netikėtumu ir įtikinamumu. Tetulytė Rozalija stebėjosi, kodėl taip greitai bėga laikas. Autorė ima žaisti posakio sandara ir perkelia jį į realią erdvę. Laikas išties yra nepavejamas bėgikas, čempionas. Ir žinote, kaip jai pavyksta su juo susidraugauti? Ji irgi ima sportuoti. Tiesa, kartu su raganėle Raimonda. Dar tiesa, kad jos daugiau dėmesio skyrė ne sportui, o gražiai aprangai. Kokia taikli N. Kepenienės ironija. Tad galiausiai surengiamos varžybos ir jas, žinoma, laimi laikas. Kumelės Klementinos padovanotas ramunes jis įteikia Rozalijai, ir nuo to laiko jie vakarais kartu geria arbatą.

Cituoti, komentuoti norisi kiekvieną tekstą. Gaila, negaliu. Būtinai paskaitykit. Ateis ir kitų N. Kepenienės knygelių aptarimo eilė. Tačiau ši man – ypatinga.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s