Trumpas pasivaikščiojimas su Čiurlioniu ir Vilkyšium

Išėjau-su-Čiurlioniu-270x286

Pati turiu dvi atžalas ir joms skaityti kas vakarą yra mudviejų su vyru nuolatinis malonumas, o kartais – ir prievolė. Norėčiau, kad visi tėvai vaikams skaitytų prieš miegą, nes iš esmės, tai yra geriausias, nieko nekainuojantis būdas paskatinti vaiką skaityti ateityje. „Šeimoje, kurioje niekas neskaito knygų, šešiamečio vaiko žodyne yra vos 7 tūkstančiai žodžių. Tuo tarpu skaitančioje šeimoje vaiko žodynas siekia net 17 tūkstančių žodžių. Skaitant knygas, ne tik pasipildo žodynas, bet kartu ugdomi analitiniai sugebėjimai“1. Dar akstinas, nukreipęs mintis vaikų literatūros link, Lietuvoje viešėjusios Švedijos karalienės Silvijos Somerlath dalyvavimas ir įžanginės kalbos sakymas konferencijoje „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, duodamas interviu žurnalistams, kvietė mąstyti – kokio lygio yra šios šalies kultūra, jei skaitymo problemos rūpi ir karalienei? Išties. Ir ko vertas jos sakinys, ištartas šioje konferencijoje: „Ateities knygos turinys ir rašytojo vaizduotės lakumas priklauso nuo to, ką skaitys mūsų vaikai“2. Tad ką skaito Lietuvos vaikai?

Visai neseniai į rankas papuolė knyga „Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu“. Knygos pavadinimas skamba lyg palikto raštelio tekstas. Tai – pirmoji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus „Mažųjų bibliotekos“ knygelė, supažindinanti su Čiurlionio kūryba. Knyga triplanė – spausdinami Čiurlionio darbai, šalia esti iliustratorės Julijos Tolvaišytės-Leonavičienės iliustracijos ir Dainos Kamarauskienės tekstai. Audžiamas vienas „tekstas“ – Čiurlionį komentuoja, aiškina, padeda suprasti šiuolaikinių menininkių vizualiniai ir verbaliniai intarpai. Ir tai nėra tiesioginis aiškinimas – kuriama nauja istorija, kurią pasakoja Vilkyšius. Šio veikėjo figūra pastebima Čiurlionio paveiksle „Fantazija I“. Tačiau nors ir pasakojama istorija, vienas, atsietas nuo vizualiojo diskurso, pasakojimas neišgyventų, tad nė nežinau, kokiam tipui, žanrui priskirti verbaliąją knygos dalį – aiškinamoji, pažintinė, tačiau turinti ir grožinės literatūros bruožų.

Vilkyšius gyvena Čiurlionio sukurtame pasaulyje, tad yra kompetetingas viską papasakoti. Tą jis ir daro: „Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka“ (tekstas šalia paveikslo „Fantazija I“). Vaikas įtraukiamas skaityti ne tik tekstą, bet atidžiai apžiūrėti paveikslus – Vilkyšius kviečia ieškoti jo draugų – kitų gyvūnų: „Oho! Jie moka slėptis. Kažin ar rasi?“. Šalia paveikslo „Saulės pagarbinimas“, kuris vaikui gali likti neaiškus, Vilkyšius vaiką veda aiškesniu keliu: „nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…”. Vilkyšius ne tik padeda vaikui suprasti meno pasaulį, bet dar ir kviečia juo džiaugtis, gėrėtis. Ugdomas estetinis vaiko patyrimas, dėmesys gamtai, detalei. Padaromos ir pertraukėlės, kuomet genijaus darbų nematyti, o matomas iliustratorės sukurtas Vilkyšius (kitaip nei Čiurlionio paveiksle, jis – ryškus ir spalvotas), besivoliojantis žolėje. Vaikams sunkiai suvokiama Čiurlionio kūryba (bet gal čia tik suaugusiųjų požiūris) plečiama ar siaurinama konkretesne verbalia ir vizualia istorija. Tačiau ir ji nėra labai siužetiška, remiamasi daugiau Vilkyšiaus įspūdžiu. Vilkyšiaus pasakojimas ir Čiurionio darbai nuolat susipina, Vilkyšiaus draugai „įsilieja“ į genijaus darbus, taip tarsi ieškant visų trijų „tekstų“ jungčių, padedant vaikui pereiti nuo vieno diskurso prie kito. Vilkyšius kartais pats iškviečia genijaus darbus: „Pamojuoju, ir va – atplaukia dideli laivai, bures iškėlę“ („Mintys“). Jis tampa visas knygos plotmes vienijančia ašimi. Vilkyšius paprastas, kūniškas, jis labiau nori valgyti nei prasidėti su slibinais („Karalaičio kelionė II“). Pas jį draugai susirenka gerti arbatos, jie leidžiasi ieškoti Nuotykio arba maisto: „Prieš akis milžiniškas bokštas – pilis iškyla. Maistu čia nekvepia. Vadinasi – Nuotykis“. Visa ši knygelė galėtų būti pavadinta Nuotykiu, per kurį atrandamas Lietuvos genijus Čiurlionis. Ji – lyg nuolatinis dialogas su vaiku, kuriam suvokti, priimti Čiurlionio kūrybą be pagalbos – sunkoka. Net ir pats Vilkyšius knygos pabaigoje ištaria: „Maži mes, dar nelabai protingi. Gal vėliau susigaudysim…“.

Įspūdingiausia man teksto vizualinė pabaiga, kai iliustratorės piešiniai tarsi susilydo su genijaus darbais ir Vilkyšius užmiega „Nakties“ fone. Knygos pabaigoje vaikams papasakojama šiek tiek Čiurlionio gyvenimo faktų – kaip namuose jis būdavo Kastuku vadinamas, kiek daug mokėsi, muzikavo, tapė, kaip Vilniuje sutiko Sofiją ir ją pamilo, kaip pavargęs ir liūdnas susirgo ir numirė. „Bet kiek gražių spalvų, garsų ir linijų mums paliko! Tau ir man“ – nuskamba knygos pabaigoje, lyg kviečiant visas tas paliktas spalvas, garsus ir linijas pažinti.

Knyga konceptuali ir apgalvota. Švelniai ir profesionaliai vaikų mintis pakreipiant, autorės nuomone, reikiama kryptimi. Man ji priimtina. Ta kryptimi galiu „skaityti“ Čiurlionį su savo vaikais. Ir išties, knygelė skatina mąstyti ne tik vaikus, bet ir tėvus. Knygos nugarėlėje rašoma, kad tai pirmoji knygelė, vadinasi, bus ir daugiau. Lauksime. Neabejoju, kad dabar nueiti į parodą, kurioje kabėtų Čiurlionio darbai, vaikams būtų daug įdomiau nei jų nemačius, negirdėjus Vilkyšiaus istorijos.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s