Kiekvieną savaitę – naujas eilėraštis

20170529_195208

Nesiremiu jokiais tyrimais, tačiau vaikai tikrai labai mažai skaito poezijos. Visi poezijos skaito mažai. Natūralu. Jos nepaskaitysi knygomis. Ji tokia ypatinga. Vartotina dozuotai. Kartais. O ir knygų bei tekstų pasirinkimas nėra toks lengvas klausimas.

Jeigu kas vakarą skaitote vaikui, šį skaitymą pradėkite eilėraščiu. Perskaitykit jį vaikui ar su vaiku. Arba tegul perskaito pats vaikas. Vakare prieš miegą ar kitu jums patogiu metu. Ir šį eilėraštį (tą patį) skaitykite visą savaitę, nes tikėtina, kad kaskart vaikas išgirs kažką naujo. Jį atsispausdinus, galima net pasikabinti kambaryje ar klasėje. Vaikas ne tik girdės, bet ir matys, kaip rašosi kas vakarą skaitomi žodžiai. Lavės ne tik vaizduotė (klausantis), bet ir rašyba (skaitant).

Kodėl eilėraštis? Jame telpa visas pasaulis. Jis – kondensatas, giliausia prasmė. Eilėraštyje atsiveria kalbos dermė ir ritmas. Be abejo, kokybės klausimas – labai svarbus, tekstas turi būti estetiškai paveikus. Kasdien skaitydami eilėraštį vaikui pratinsime jį prie kultūros, lavinsime jo estetines nuovokas.

Pabandykit eilėraštį abu suprasti ir aptarti. Jūsų nuomonės garantuotai išsiskirs. Jūs akcentuosite vienus dalykus, vaikas – kitus. Aptarkite nesuprastus žodžius. Gal prireiks LKŽ („Lietuvių kalbos žodynas“) ar DŽ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“), bet tik dar geriau, nes ir toliau sklaidysite knygas, atrasite naujus žodžius. Kalbos pasaulis tuomet ir atsivers kaip didžiulė paslaptinga knyga…

Lavės gebėjimas kalbėti, reikšti nuomonę, ją apginti. Man atrodo, kad šiandienos vaikams to ypač stinga. Kalbėti moka ir gali, tačiau kai reikia kalbėti dalykiniais klausimais – pasigirsta tyla.

Kasdien skaitydamas poeziją, jūsų vaikas turtės. Turtėsite jūs. Kasdien. Dovanosite jam po pasaulio gabalą kiekvieną dieną. Naujų patirčių. Atjautos. Tolerancijos. Keistenybių. Nežinomybės. Šiurpumo. Stebuklo. Visą pasaulį. Save.

Galima apie eilėraštį ir nekalbėti. Vien kalbos ritmas, sakinio struktūra, kalbos pojūtis, žodynas lavės.

O aš dalinuosi Sigito Gedos eilėraščiu Laiškų namelis“:

Aplinkui toks baltas sniegelis,

Sniegelyje stovi namelis,

Toks mėlynas namo stogelis,

Namelyje guli laiškelis,

Kurį tau, vaikeli, siunčiu.

Siunčiu tau mažytį laiškelį,

Laiškelyje pilna raidelių,

Iš jų pasidaro žodeliai,

Žodelių žodelis – dainelė,

Dainelių dainelė – giesmelė,

Kurią tau, vaikeli, siunčiu.

Iš kur atsiranda tie žodžiai?

Iš sniego, iš girios, iš upės,

Iš girių nakties baltarūbės,

Iš Nemuno, kurs įsisupęs

Linguoja link marių plačių.

Iš kur atsiranda tos marios,

Iš kur tie penki nemunėliai,

Iš kur nemunėlių pasaulis,

Iš kur girių samanos sausos –

Balkšvoji skara ant pečių?

Tu viską surasi laiškely,

Melsvajame laiško namely,

Padangėje, žemėj, sniegely…

Anksčiau atsibuski, vaikeli, –

Tau margąjį laišką siunčiu.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s