Apie reabilituotą raganą ir jos katiną Juodulį

SKANIAUSIAS VAIKAS

Šukys, D. (2016). Skaniausias vaikas. Vilnius: Vilniaus dizaino kolegija.

Nusipirkau šią knygelę šiaulietiškoje knygų mugėje, ir iškart po jos vaikai ėjo į gimtadienį. Galvojau, gal padovanoti ir šią knygą. Bet iškart sukirbėjo – o koks tekstas, nes pavadinimas nurodo, na, tokius savotiškus dalykus… Apie vaikus valgančią raganą knygos dovanoti nesinorėtų. Nesu nusistačiusi prieš liaudies pasakojimus, gink dieve, ne, bet dovanodamas knygas turi galvoti ne tik apie vaikus, bet ir apie tėvų pažiūras. O tėvai buvo tokie “labai teisingi“, tad pabijojau. Klausiau dukros nuomonės, kuri jau buvo skaičiusi šią knygą, sakė, normali.

Knygos iliustracijos patinka, viršelis puikus. Mano duktė yra katinų gerbėja, tad viršelis iškart pelno jos prielankumą. Tos katino akys tokios skvarbios ir žadančios kažką nedoro. Ir išties, ne ragana šioje knygoje griežia pirmu smuiku, o katinas Juodulys. Skrisdamas su ragana ant šluotos, jis pasijunta labai išalkęs. Nusileidę nedideliame miestelyje ir prisėlinę prie vienintelio šviečiančio lango, jie nugirsta pokalbį, kaip mama savo sūnų Jonuką pavadina skaniausiu vaiku. Čia ir prasideda nesusipratimai.

Alkanas Juodulys, žinoma, užsinori šio berniuko. „Gal aš RAGANOS katinas? – išrietė nugarą Juodulys. – Nors karrrtą paragaut galiu?“. Ragana įvykdo Juodulio pageidavimą – užmigdžiusi stebuklingų žolių pagalba, ji, įkišusi Jonuką įmaišą, pargabena į pelkės pakrašty stovinčius namus. Tačiau nubudęs raganos namuose berniukas nepasimeta, išsyk ima kalbėtis su katinu, priekaištauja Niekadorei (gražus autoriaus naujadaras), prašo pusryčių.

Autorius knygoje reabilituoja raganą, kuri, kaip žinome iš kitų pasakų, kepa ir valgo vaikus, o šioji – ne. Jai atitenka Juodulio ir berniuko poreikių tenkintojos vaidmuo – rūpinasi pusryčiais, kerpa Jonukui nagus, prausia. Tačiau išskridusi su reikalais, ragana vis atranda kažką naujo, pasimėgauja gyvenimu: „Dar nosį miltais pasipudravo – ragana irgi moteris“. Tas pasikartojantis „ragana irgi moteris“ man toks truputį irgi stereotipiškai nekoretiškas atrodė, ypač, kai ragana prieš veidrodį iki vakaro staipėsi, bet, kita vertus, ši ragana tikrai nėra tipinė moteris, tad tenka atmesti.

Autoriaus kalba lyg ir nėra ta, kurią norėtųsi labai girti ar grožėtis, mėgautis. Bet pasakoti jis moka. Kuria naujažodžius, kuria savus priežodžius („Neturėjo boba vargelio, parsinešė vaikelį…“), o ir žodyno nestokoja. Juodulio ir Jonuko veiklos žavi ir kelia šypseną: „Kiek skynė, kiek lapus draskė, kiškio kopūstus išrovė, musmires išspardė, voratinklius išnarpliojo, moliūgus į vartus paspardė“. Kalbos turtingumu pasižymi ir raganos higienos aprašymai: „Ragana sau galvos neplauna. Juodas jautis liežuviu per plaukus lyžteli ir viskas“.

Šis raganos personažas absoliučiai netipinis raganiškame kontekste (beje, juos paskutiniu metu labai pamėgo lietuvių autoriai), ji ir šiuolaiška, tačiau ir šiurpokų keistenybių pilna. Skrisdama užsideda akinius nuo musių, skrisdama į Afriką – akinius nuo saulės, o štai nagų nesikarpo – juos nusikapoja arba žiurkės nugraužia.

O baigiasi ši knyga, žinoma, laimingai. Išskridusi prieskonių į Afriką, ragana parsiskraidina krokodilą. Juodulys nusprendžia, kad ėsti Jonuko nebenori ir liepia jį grąžinti mamai. O krokodilu, kuris tampa jų augintiniu, rūpinasi, aišku, ragana.

Linksma knyga, gal šiek tiek pataikaujanti vaikui. O gal ir ne.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s