Skaityti ir eiti į biblioteką yra gerai!

RALFIS

MacKenzie, E. (2016). Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis. Vilnius: Debesų ganyklos.

Žinote, kartais pykstu ant savęs už rimtumą. Nemokėjimą atsipalaiduoti, pasijuokti iš tam tikrų situacijų, kitaip jas priimti. Rimtai skaitau ir knygas. Ypač suaugusiųjų. Su vaikų literatūra manyje vyksta šiokios tokios permainos. Esu šalininkė tos idėjos, kad mažam vaikui, pradedančiam skaitytojui reikia (pa)duoti tas knygas, kurios jį absoliučiai sudomins, įtrauks, apžavės. Meniškai vertingas knygas skaityti galime vakare – prieš miegą. O sau vaikas tegu skaito tai, kas jam patrauklu. Tokiu būdu jis labiau pamėgs knygas, pats norės išsirinkti ir pan.

Lietuvių leidyklos išleidžia tikrai nemažai knygų, tačiau vertingos literatūros gal ne tiek ir daug. Kalbu ne tik apie meninę vertę. Populiarioji literatūra šiuo atveju man visiškai priimtina, jeigu ji smagi, įtraukianti, vizualiai stipri, na ir visgi – ne bukinanti. Tačiau būtent tokių knygų lietuviškoje rinkoje aš ir pasigendu. Tiesiog kūrybiškų, gražių, mielų, verbaliai paprastų knygelių, kurias smagu ir gera skaityti, kurios „nekapsto giliai“, bet palieka labai malonų įspūdį.

Būtent tokį įspūdį paliko Emily MacKenzie knyga „Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis“. Kaip norėtųsi, kad ir mes patys, ir mūsų autoriai tokiais taptų – juokaujančiais, šmaikščiais, žaidžiančiais. Šią knygą knygyne pats išsirinko mano sūnus. Jam šešeri. Kas jį patraukė – knygos viršelyje matomas triušis-Zoro, kuris laiko knygą su užrašu „Aš … knygas“. Galima numanyti, kad bus nuotykių ir neįprastų – apie knygų vagystes.

Pirmą pliusą autorei skiriu už temos pasirinkimą. Juk dažniausiai vagiama tai, kas kainuoja labai brangiai – vertingi daiktai. Ar prisidės ši knyga prie knygų vertės kilimo, ar neprisidės, bet idėja tikrai puiki. Reikia kuo daugiau vaikams kalbėti, kad knygos yra įdomu, vertinga. Aišku, reikia ne tik kalbėti, bet ir skaityti. Žodžiu, reikia ir kalbėti, ir skaityti, ir apie knygų vagystes rašyti. Esu įsitikinusi – tai veikia.

Teksto knygelėje nedaug, tad knyga daugiau paveikslėlių, tinkanti pradedančiam skaitytojui. Bet viskas sklandu, paprasta ir skoninga. Paaiškėja, kad triušis Ralfis svajoja ne apie morkas ar kiaulpienes, o apie knygas. Triušio sudaryti knygų sąrašai labiausiai apžavėjo mano vaikus. O aš apsižavėjau savo vaikais, nes jie sugebėjo identifikuoti labai nemažai čia užkoduotų knygų. Ši autorės išmonė – antras pliusas jai. Autorė žinomų vaikų (ir ne tik, bet daugiausia) literatūros kūrinių pavadinimus perrašo triušiškiau: „Alisa Kiaulpienių šalyje“, „Pepė Ilgaausė“, „Snieguolė ir septyni triušiukai“, „Triušytė, plėšiko duktė“ ir t.t.

Tačiau šis puikus ir iškart apžavintis triušis Ralfis turi silpnybę, o tikriau nusikaltybę – vagia knygas. Ir čia jau galima suprasti, kodėl jis knygos viršelyje vaizduojamas lyg Zoro. Jis plėšikas, tačiau juk jis nori skaityti, tad gal vogti knygas nėra blogai? Kaip mano jūsų vaikai? Gal tikslas pateisina priemones? „Iš svetimų namų jis išsėlindavo su komiksais ir receptų knygomis, prigriebdavo vieną kitą žodyną, slapta nukniaukdavo romanų ir poezijos knygų. Ralfis turėjo labai daug knygų ir buvo nepaprastai laimingas“.

Triušis vagiliauja tol, kol nepavagia knygų iš kito knygų mylėtojo Artūro. Labiausiai jis pasiunta, kai dingsta „Didžioji monstrų enciklopedija“. Artūras lyg detektyvas imasi narplioti šią knygų dingimo istoriją ir suseka Ralfį. Tačiau bėda – niekas netiki Artūru ir juokiasi iš jo pasakojimo apie knygas vagiantį triušį. Net policininkas. Nežinia, kiek viskas būtų trukę, jeigu triušis nebūtų apsivogęs ir policininko namuose. Čia jis buvo pričiuptas. Tačiau pagal galiojančią tvarką, Artūrui triušį-vagilį reikėjo atpažinti, o tai padaryti buvo labai sunku, nes šalia jo stovėjo dar septyni triušiai vilkintys marškinėlius „Aš … knygas“. Tačiau ši dilema išsprendžiama labai paprastai – visi triušiai susivilioja siūlomomis morkomis, o Ralfis – knygomis.

Knygos pabaiga – dar vienas pliusas autorei. Ralfio prolemos sprendimą pasiūlo Artūras – knygas mėgstantis skaityti triušis turėtų lankytis bibliotekoje. „Biblioteka nuo šiol yra jų mėgstamiausia vieta!” – tai paskutinis knygos sakinys. Nuoširdžiai manau, kad toks tekstas formuoja teigiamą vaikų požiūrį į knygas bei biblioteką.

O didžiausias šios knygelės pliusas – iliustracijos. Jos gražios, šmaikščios, ironiškos, šiuolaikiškos. Tokios, kokios labai patinka šiuolaikiniams vaikams. Knygos tekstas išskiriamas ir grafiškai, pasirenkant skirtingus šriftus. Žodžiu, vienas malonumas. Ne tas, kur amžinai nešiosi, bet reikalingas ir būtinas vaikiškame amžiuje.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s