Vis skaitau ir džiaugiuosi kitų vaikų išminties ar kalbos perlais. Ir graužiuos, kad kažkaip nesusirašiau, išbarsčiau savo vaikų gėrybes. Kažką atsimenu, bet kažkas taip ir nuplauks. Ot štai imsiu ir atskleisiu savo pelėdišką prigimtį.
Kalbamės su jaunėliu, jam šešeri.
– Mama, atsimeni, kai mums buvo cukraus iššūkis ir aš nevalgiau saldumynų?
-Taip, atsimenu.
-Tada Austėja šventė gimtadienį, bet aš saldainių atsisakiau.
-Aha, atsimenu.
-Graudu į mane buvo žiūrėti…
Vaikai derasi dėl papildomo laiko prie X-BOX. Sakau, kad reikia pasikalbėti ir aiškiai viską susitarti. Jaunėlis:
– Bet kai kalbėsimės, tu šnekėk tuo paprastu, o ne „vaikai, dabar taip…“ balsu.
