Pasimokykime draugauti

23469427_2010898795854564_376050357_o

Navakas, K., Smirnovaitė, M. (2014). Žvėreliai mokosi draugauti. Vilnius: UAB leidykla „Jūsų Flintas“.

Su malonumu skaitau Kęstučio Navako tekstus. Jis – žodžio meistras, tobulai jaučiantis kalbą, gebantis ja žaisti ir kuriantis savitą žodžio pasaulį. Su malonumu žiūriu ir į jo atvaizdą, kuriame, mano nuomone, esama tam tikro, bet labai skoningo, rašytojiško pozavimo. Vienąkart Šiauliuose yra tekę klausyti ir jo grojamų mylimiausių vinilinių plokštelių. Jo parinkta muzika man irgi labai patiko. Neatsimenu, ką konkrečiai jis grojo, bet kūrė ypatingą, laisvą atmosferą, kaip ir jo asmenybė – nesuvaržyta, hipiška.

Kai K. Navakas ėmėsi rašyti vaikams, tarsi kilo klausimas, ar jis tikrai tai sugebės, ar jo tekstai nebus pernelyg suaugėliški. Tačiau skaitant vaikams skirtas K. Navako knygeles, taip pat tenka vaikiškai džiūgauti, kad rašytojas ir čia dirba meistriškai. Paprastai, lakoniškai, bet į dešimtuką. Šįkart aptarsiu knygelę „Žvėreliai mokosi draugauti“, kurią autorius kūrė su dailininke Marija Smirnovaite. Pagiriamasis žodis ir jai, nes iliustracijos puikiai perteikia teksto esmę, atitinka jo nuotaiką, kaip ir visos kitos geros iliustracijos – turtina jį. Knygelės spalvinė gama kiek sintetinė, bet labai žaisminga, ir, man atrodo, labai artima šiandienos vaikams.

Knygelę sudaro keturi mažiausiems skaitytojams skirti pasakojimai. Pavadinimus autorius kuria paprastai, bet mąstydamas apie savo skaitytojus. Pavadinimų pradžios (atitinkančios ir pagrindinių teksto veikėjų vardus) yra grafiškai išskirtos, mažieji gali mėginti jas perskaityti. Arba mokytis raidžių. Rašytinių. Kiekviena istorija turi ir paaiškinimą – apie ką joje rašoma. Manau, skaitant su mažiausiais, tai visai paranku.

Ypatingi šios knygos veikėjų vardai – genys Ge, uodas Udo, dramblys Dra, žirafa Ži, beždžionė Be, karvė Miau ir katė Mū. Rašytojas žaidžia kalba, pimuosius skiemenis versdamas gyvūnų vardais, juos perdarydamas ar sumaišydamas. Kartu su autoriumi kalbinių žaidimų mokosi ir mažieji skaitytojai. Tokie veikėjų vardai yra tikra atgaiva po sužmogintų vardų vajaus (Biručių, Eugenijų ir pan.), nors tikrai nesakau, kad pastarieji yra blogi. Tiesiog atgaiva. Naujiena. Žaidimas.

Kiekviena knygelės istorija, būdama žaisminga ir vizualiai spalvinga, vaikus moko vertybinių dalykų – nesišaipyti iš keisto vardo („Mū ir Miau nenori keistis vardais“), gebėti susitarti („Ži ir Be stebi saulėlydžius“). Autorius vaikams rašo ir apie nepiktybišką apsukrumą, gudrumą – istorija apie genį Ge, kaip jis į negyvenamą mišką prisivilioja kito miško gyventojus, kad nesijaustų vienišas.

Man pačiai elegantiškai žavinga istorija apie Udo (uodas) ir Dra (dramblys), kurie vienas kito nepastebi, nes vienas yra per mažas ir nemato didelio, o kitas per didelis ir nepastebi mažo. Kaip dažnai mes elgiamės panašiai… Ir tiksliai K. Navako prozos pajautai, citata: „Kartą uodas Udo skrido nežinia kur. Uodai niekada nežino, kur skrenda. Jiems tik skristi, o kur – nesvarbu. Jiems ir nutūpti nesvarbu ant ko. Uodai labai draugiški, todėl skrenda bet kur ir tupia ant bet ko“ (p. 18).

Smagaus skaitymo ir dar smagesnio aptarimo! Ši Navako knygelė pasiūlo daug temų pokalbiams su vaikais – apie draugystę, vienatvę, tarpusavio santykius, patyčias, atskirtį, nesusikalbėjimą. Ir kalbėtis šiomis temomis galime nebūtinai su pačiais mažiausiais. Kaip ir skaityti šią knygelę.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s