Kokios būna raganos?

ragana siokitokia

Dirgėla, T. (2014). Apie raganą Šiokiątokią. Vilnius: Dominikus Lituanus.

Sparčiai populiarėjantis vaikų autorius Tomas Dirgėla sausį ketina išleisti dvi naujas knygas (tuo ir aš, ir mano vaikai, ir mano būrelio vaikai labai džiaugiasi), o aš vis dar nepaskelbiau savo anksčiau rašyto atsiliepimo apie pirmąją autoriaus knygą „Apie raganą Šiokiątokią“. Esu įsitikinusi, kad ne visi ją skaitėte, tad gal bus naudos.

T. Dirgėla jau pirmojoje knygelėje imasi rašyti apie tai, kas vaikams rūpi, įdomu, stengiasi juos juokinti, linksminti. Tiesa, pagrindine veikėja jis pasirenka stebuklinių pasakų heroję, tiksliau, anti-heroję – raganą. Tačiau Šiokiatokia yra kitokia ragana, nors tipine geriete jos tikrai nepavadinsi. Ji tokia visai visokia, tikrai ir šiokia, ir tokia.

Šiokiatokia kiek žiopla, kažkodėl vis svaidosi grasinimais ką nors padaryti, pasisvaido ir nekorektiškais apibūdinimais („kvaily“), vis kažkuo nepatenkinta, kita vertus, ji svajoklė, vis išbandanti gyvenimo naujoves ir tokiu būdu pakliūnanti į visokiausias juokingas ar graudžiai juokingas situacijas. Tiesa, ji dar neretai kuria eilėraščius. Ir gyvenimą mato tokį poetišką.

Autorius moka verbaliai kurti juoką ar bent šypseną keliančias situacijas – tai jaučiama visoje knygoje. Jau teksto pradžioje paaiškėja, kad Šiokiatokia norėjo pelės, tačiau per savo žioplumą ir turgaus prekeivio apsukrumą nusipirko katiną. Taisydama situaciją, jį pavadino Pele. Komiškas ir pats veikėjų bendravimas, jų dialogai: „Netrukus ragana metė žvilgsnį į vieną pardavėją./ – Ponia, nemėtykit žvilgsnio kur pakliuvo! – užkliudytas pasipiktino pardavėjas.“ (p. 9).

Knygoje aprašomos kasdienio gyvenimo aktualijos – ragana susimoka už malkas, internetą bei elektrą. Ji skaito žurnalą „Raganos“, kuriame rašoma, ką mėgsta šiuolaikinės žinomos raganos. Ji net užsinori tapti dainininke. „Atvykusi į Vilnių (per televizorių sakė, kad dainininkai gyvena sostinėj), Šiokiatokia puolė ieškoti gatvės, kuria vaikšto daugiausia žmonių“ (p. 21). Šeštadienį ji įsijungia laidą „Šluotų suktinis”, perka automobilį ir pan. Ir tų pasakojimų iš raganos gyvenimo – begalė. Knygelės veiksmas keičiasi taip greitai, kaip ir raganos svajonės ar poreikiai, tad knygelė pasižymi dinamiškumu. Vaikams tai patinka. Man irgi.

Knyga intertekstuali, nes į raganos duris pasibeldžia ir vilkas su Raudonkepuraite. Vėliau pasirodo ir trys paršiukai. Pasirodo, šį namelį Šiokiotokia pirko iš Raudonkepuraitės senelės, o šioji išvažiavo į Angliją.

Ragana Šiokiatokia augo vieniša, nes tėvai buvo užsiėmę reikalais, verslu. Jie išrado ir pradėjo gaminti skraidančias šluotas, tačiau vis nerado laiko savo vaikui. Nebežinodami, kur dar galėtų nukeliauti, Šiokiostokios tėvai žūsta, tačiau ši problema neaktualizuojama, tik paminima. Galima numanyti, kad būtent toks socialinis apleistumas lėmė raganos nemokėjimą raganiškai elgtis – jos niekas to nemokė.

Knygos pabaiga – laiminga. Šiokiatokia išteka, rašo knygas, išgarsėja, susilaukia septynių vaikų, apie kuriuos, kaip galima suprasti, galima būtų laukti ir naujų T. Dirgėlos knygų.

Dalykas, kuris visąlaik kankino skaitant šią knygą – autorius daugiau remiasi ne vaikų, o suaugusiųjų aktualijomis. Suprantu, ragana suaugusi ir pan. Tas dabarties realijų atspindėjimas lyg ir gerai, lyg ir priartina knygą, tačiau galbūt labiau norėtųsi vaikiško konteksto. Bet čia tik mano nuomonė. T. Dirgėla – talentingas. Ir tikrai laukiu kitų jo knygų.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s