Raganos vis dar populiarios

52306217_310087109710299_6301641682446188544_n

Navakas, K. (2015). Kalbančio sūrio burtai. Vilnius: Flintas.

Visai suraganėjo tie mūsų rašytojai, nes vis rašo ir rašo apie raganas. Šįsyk aptarsiu Kęstučio Navako knygą „Kalbančio sūrio burtai“, kurios pagrindinė veikėja taip pat ragana. Ar lietuvių vaikų autoriams tokia svarbi ir brangi tautosaka, liaudies kūryba? Ką čia ir supaisysi, nes šiandieninių autorių tekstų raganos tokios modernios, kad tautosakinės gal savęs nė nepažintų… Pažintų pažintų iš tiesų…

Navako ragana – tokia keista, bet nieko keisto. Jos šluota jau penkis šimtus metų sugedusi ir betinkama miškui šluoti. Tą ji ir daro tuos penkis šimtus metų, tačiau šis darbas jai gerokai įgrisęs. „Susirasiu sau karalių ir eisiu pas jį tarnauti kokia nors mūrininke ar durininke. Kai ko užsimanai, taigi tik trenk šluota į žemę, ir viskas pasidaro. Na, šluota, rodyk kelią, skraidink mane pas vietinį karalių, išsipurtyk spyglius ir skraidink. Tuoj čia tokių dalykų bus!” (p. 7).

Žinote, kas šioje knygoje paperka išsyk? Ogi kalba. Autoriaus kalbos pojūtis. Šiek tiek net sunku tai nusakyti, labiau norisi grožėtis ir cituoti. Skaitant atrodo, kad šios istorijos jam pilte pilasi ir klote klojasi ant popieriaus.

Nukeliavusi į karaliaus rūmus, ragana  sutinka kitus knygos veikėjus – karalių, princesę, klajojantį riterį, o miške ir slibiną. Vėlėliau knygoje atsiranda ir stebuklingas kalbantis sūris, kuris geba burti. K. Navakas perkuria tradicinę pasaką apie princesę, jos išvaduotoją princą ir nugalimą slibiną. Tik šiokia tokia bėda. Princesės niekas nepagrobė ir jos vaduoti nereikia. O ir princas, tiesą pasakius, visai nenusiteikęs nieko vaduoti. Slibinas neketina nieko grobti ar ėsti, o jis pats dar ir tokios keistos išvaizdos – kaip senukas, o ir įsimyli princesę. O karalius? Karalius žiauriai nuobodžiauja ir neturi ką veikti.

Dar viena šios knygos stiprybė – puikūs, šmaikštūs dialogai, komiškų situacijų kūrimas, kuris vaikus paperka akimirksniu. O ir suaugusius taip pat. Autorius žongliruoja kalba, veikėjus apibūdina ne tik jų išvaizda, poelgiai, bet ir pati kalbėsena. Man atrodo, kad karaliau priežodis „vagi čiagi tu gi kas gi“  labai iškalbingas ir nurodo su kokio lygio tekstu mes susiduriame. Veikėjai patys paneigia apie juos susidariusius mitus: „O į ką, jūsų manymu, turėčiau būti panašus, a? Turėčiau turėti uodegą, sparnus ir devynias galvas, tai jau būčiau slibinas? Meskit tas pasakas. Mes, slibinai, kokie norim, tokie ir būnam. Tik jūs, raganos, visada – tikros raganos“ (p 18).

Autorius veikėjų kalbėsenoje nevengia ir aštrumo, atšiaurumo, apsižodžiavimų. Tai ypač būdinga raganai: „Pats tu „durniukas“, durininkas aš, – nesutrinka ragana./ – tai kad tu gi raaagana! – iš nuostabos išsižiojęs vos pralemena karalius./ – Pats tu ragana! Du-ri-nin-kas aš. Akis prasikrapštyk!” (p. 9). Kadangi turiu mokyklinio amžiaus vaikų, puikiai žinau, kad tokių žodžių kaip „durniukas“ vartojimas juos iškart papirks ir prajuokins.  Kaip, beje, ir visai netyčia į istoriją užklystantis Žmogus-Voras. Užklysta ir Batuotas katinas, ir Jėzus Kristus. Gal čia ir esama šiokio tokio pataikavimo, kuris tekstui ne visai padeda…

Mano šeimoje ši knyga puikiai susiskaitė, tikiu, kad patiks ir kitiems vaikams.

 

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s