Raganos vis dar populiarios

Navakas, K. (2015). Kalbančio sūrio burtai. Vilnius: Flintas. Visai suraganėjo tie mūsų rašytojai, nes vis rašo ir rašo apie raganas. Šįsyk aptarsiu Kęstučio Navako knygą „Kalbančio sūrio burtai“, kurios pagrindinė veikėja taip pat ragana. Ar lietuvių vaikų autoriams tokia svarbi ir brangi tautosaka, liaudies kūryba? Ką čia ir supaisysi, nes šiandieninių autorių tekstų raganos tokios modernios, kad tautosakinės gal savęs nė nepažintų… Pažintų pažintų iš tiesų… Navako ragana – tokia keista, bet nieko keisto. Jos šluota jau penkis šimtus metų sugedusi ir betinkama miškui šluoti. Tą ji ir daro tuos penkis šimtus metų, tačiau šis darbas jai gerokai įgrisęs. „Susirasiu sau karalių ir eisiu pas jį tarnauti kokia nors mūrininke ar durininke. Kai ko užsimanai, taigi tik trenk šluota į žemę, ir viskas pasidaro. Na, šluota, rodyk kelią, skraidink mane pas vietinį karalių, išsipurtyk spyglius ir skraidink. Tuoj čia tokių dalykų bus!” (p. 7). Žinote, kas šioje knygoje paperka išsyk? Ogi kalba. Autoriaus kalbos pojūtis. Šiek tiek net sunku tai

read more Raganos vis dar populiarios

Kodėl mes bijome savo kalbos? Kiekvienas ketureilį gali sukurti

Man taip nejauku, kad mes, lietuviai, tarsi bijome savo kalbos. Reikia ką nors parašyti – geriau nerašysiu ar ko nors paprašysiu. Juk vis tiek pavartosiu ne tokią formą, kokią klaidą padarysiu, kablelį ne ten padėsiu… Nu nebijokim pagaliau. Čia mūsų prigimtinė kalba. Mes ja kalbam, ją kuriam, keičiam, joje būnam. Ir geriausiai ją išmanom. O kalbininkai jau tegu daro apibendrinimus, kas ir kaip, ir su kuo. Lietuvių literatūra? Ai, ten nieko gero, visokios žemaitės, mačerniai ir petrai kurmeliai… O ir aš ten nieko nesuprantu, nes interpretacijos mokykloje nesisekė, tai, ačiūdie, dabar nebereikia… Kaip baisu ir blogai, kad taip yra. Kalba mums reikalinga kaip duona kasdieninė. O lietuvių literatūra kasmet pasiūlo puikių tekstų, tik ne taip daug kas juos perskaito. Situaciją reikia kuo greičiau keisti. Nežinau, kaip dirbti su suaugusiais, bet vaikus tikrai galime pratinti ir mokyti, kad kalba ir lietuviški tekstai jiems taptų savi ir artimi. Na jokia kalba tu geriau savęs neišreikši nei ta, kuri ant liežuvio galo. Ką

read more Kodėl mes bijome savo kalbos? Kiekvienas ketureilį gali sukurti

Einam į filmą, o po to… skaitom knygas

Jeigu turite nedidelių ar net ir ūgtelėjusių vaikų – eikite į filmą-miuziklą „Merė Popins sugrįžta“. Mūsų dešimtmetė pernai skaitė vieną knygą apie Merę Popins. Patiko. Bet kažkaip kitų dalių nebeskaitė. Prieš Naujųjų sutikimą stengiamės pamatyti kažką naujo, tad paskutinę praeitų metų dieną keliavome būtent į šį filmą-miuziklą, nes visai šeimynai patinka ir knygos, ir muzika. Kokie rezultatai? Pažiūrėjusi šį filmą, vyresnėlė viena po kitos skaito ir kitas P. L. Travers knygas apie Merę Popins – „Merė Popins parke“, „Merė Popins grįžta“. Be to, parsisiuntė ir 1964-ųjų filmą. Geriau nebūna. Gal ir jūsų vaikus, mokinius ar anūkus įkvėps skaitymui, pabandykit…

Pats kuriu ir suprantu

Atsiprašau už tylą. Darbai darbiausi, nesiteisinu, tiesiog grįžtu su užduotimi. Panašių jau buvo, bet su vaikais turime kartoti, ir kartoti, ir kartoti. Vaikai tegu kuria savo istoriją. Jiems reikės sugalvoti veikėją ar veikėjus. Sugalvojęs juos, tikėtina, geriau atpažins ir tekste. Tuos veikėjus ar veikėją turės „įsodinti“ į tam tikrą erdvę ir laiką, o tai irgi pagerins jo teksto suvokimo galimybes. Apie kuriamos istorijos problemą ir problemos sprendimą, tikėtina, reikės pasiaiškinti daugėliau, bet tai irgi bus žingsniai geresnio teksto suvokimo link. Vaikams fantazuoti patinka. Ypač, jei per daug nesikišite. O ir rašymo praktikos gaus. Užduotis tinka ir mažesniems, ir didesniems. Visi rašo bei kuria pagal savo galimybes. Spausdinkitės ir mėginkit!