Istorijos yra visur – išgirskim, ką pasakoja akmenukai

  Nuolat galvoju, kiek daug vietos mūsų gyvenime tenka istorijoms, pasakojimams. Patys jais esame, juose dalyvaujame, esame nenoromis ar nepastebimai į juos įtraukiami, juos skaitome, stebime, kuriame. Visas pasaulis yra viena nesibaigianti ir labai įdomi istorija. Ir kaip gera, kai pasaulio balsams ir virpesiams jautrūs žmonės – rašytojai – jas išgirsta ir fiksuoja, o mes galime skaityti. Nežinau, kokią įtaką kūrėjams daro jūra, tačiau, mano manymu, vienareikšmiškai daro. Du mano mėgiamiausi šiuolaikiniai vaikų literatūros autoriai gyvena būtent pajūryje – meilė Nijolei Kepenienei deklaruota jau anksčiau, belieka atskleisti antrąją, naująją – Aidas Jurašius. Jo knyga „Akmenukų pasakos“ yra pirmoji autoriaus knyga vaikams, taip pat 2015 metų Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmosios premijos laimėtoja. Labai džiaugiuosi šiuo laimėjimu, nes knygelė ir autorius tikrai verti apdovanojimų. Ir skaitytojų meilės. Tad visa knygelė sudėta iš akmenukų istorijų – kaip jie atsirado, kaip buvo atrasti ar kas nutiko juos radus. Atrodo, pamanykit, akmenukų pasakojimai, NUO-BO-DU, tačiau kaip talentingai ir subtiliai tas istorijas pasakoja A. Jurašius.

read more Istorijos yra visur – išgirskim, ką pasakoja akmenukai

Svarbiausius dalykus girdime ne ausimis

Vienas knygas įsimename iš vaikystės, kitas – iš paauglystės, o šioji – iš mano studijų metų. Nors studijuojant lietuvių filologiją Šiaulių universitete, vaikų literatūros man nedėstė Danguolė Šakavičiūtė (dabar ji – įvairiausių vaikų literatūros komisijų narė, vaikų literatūros ekspertė), ji tuomet gan entuziastingai organizavo susitikimus su vaikų autoriais. Pamenu susitikimus su Gintare Adomaityte, Sigitu Poškumi, Nijole Kepeniene. Pamenu, kaip uždegančiai dėstytoja pasakojo apie ypatingas N. Kepenienės knygeles. Autorė, žinoma, buvo atsivežusi ir knygelių pardavimui. Vieną jų – „Po riestainio saule“ – nupirkau savo dukterėčiai Beatričei. Šią knygą puošia autorės gražus palinkėjimas – gražių pavasarių. Atsimenu, kad pirmiausia šią knygelę perskaičiau pati – skaityti buvo gera. Ir pasimiršo ji. Supratusi, kaip vaikams svarbu yra skaityti garsiai, balsu, ir pasisiūliusi tą padaryti dukros ir sūnaus darželio grupėse, ėmiau svarstyti, kokius skaitinius pasirinkti. Reikėjo trumpų ir efektingų tekstų, nes krūva darželinukų dėmesio ilgai neišlaiko. Ir atsiminiau aš minėtają N. Kepenienės knygelę. Su susidomėjimu jos klausėsi darželio vaikai, tą knygą skaityti baigiau su vaikais

read more Svarbiausius dalykus girdime ne ausimis