Atradimas – Europos mitinių būtybių žemėlapis

Man labai patinka žemėlapiai. Ir negaliu nepasidalinti puikiu atradimu, kuris jau kabo mano darbe – Europos mitinių būtybių žemėlapiu. Smagiausia, kad šį žemėlapį parengė lietuviai – Vilniaus universiteto Kartografijos magistro studijų programos studentai, vadovaujami dr. Giedrės Beconytės. Ir šis projektas – unikalus. Su vaikais kalbėjote apie švedę Gretą Thunberg, paskui – apie Švediją, bet nežinote, kokios mitinės būtybės minimos Švedijos tautosakoje? Keliaukit prie žemėlapio. Planuojate atostogas Turkijoje, bet norėtumėte kažką įdomesnio vaikams apie ją papasakoti? Keliaukite prie žemėlapio. Kiekviena būtybė trumpai pristatoma – kur daugmaž gyvena ir kokia yra. Būtybių iliustracijos vaizdą sukonkretina, bet įsivaizdavimams vietos tikrai pakanka. Šis žemėlapis tikrai ne tik teikia informaciją apie būtybes, kurios pamažu pamirštamos, bet ir žadina vaizduotę. Absoliučiai. Ir vaikams, ir tėvams. Ir skatina ieškoti daugiau informacijos apie sužinotas būtybes. Planuoju kelionę į Portugaliją. O ten galima sutikti Duendį – nykštuką, kuris kartais paklaidina žmones miške, o kartais padeda rasti kelią namo. Ir geranorišką Morą – jauną gražią laumę, kuri saugo pilis, tiltus,

read more Atradimas – Europos mitinių būtybių žemėlapis

Ne tas žodis, kad patiko – SCRABBLE

Kaip smagu, kai atrandi gerą stalo žaidimą, kuris visiems patinka, yra smagus, įdomus ir net naudingas. Ko gero, jau daugelis esate išbandę, turite, na, o mūsų šeima jį išbandė tik dabar. Bet geriau vėliau nei niekada. Iš turimų ir ant lentos esančių raidžių dėlioji žodžius tol, kol nelieka raidelių. Kaip džiaugiuosi, kai su vaikais juokiamės iš sudėliotų žodžių formų, kai žūtbūtinai reikia atrasti-atsiminti žodį su tam tikrom raidėm, kai žodžių formos paaiškinamos už pilvo griebtis verčiančiais sakiniais. Geresnio laisvalaikio ir mokymosi tuo pačiu nė nesugalvosi. Žodžiu, ne tas žodis, kad patiko. Rekomenduoju!

Raganos vis dar populiarios

Navakas, K. (2015). Kalbančio sūrio burtai. Vilnius: Flintas. Visai suraganėjo tie mūsų rašytojai, nes vis rašo ir rašo apie raganas. Šįsyk aptarsiu Kęstučio Navako knygą „Kalbančio sūrio burtai“, kurios pagrindinė veikėja taip pat ragana. Ar lietuvių vaikų autoriams tokia svarbi ir brangi tautosaka, liaudies kūryba? Ką čia ir supaisysi, nes šiandieninių autorių tekstų raganos tokios modernios, kad tautosakinės gal savęs nė nepažintų… Pažintų pažintų iš tiesų… Navako ragana – tokia keista, bet nieko keisto. Jos šluota jau penkis šimtus metų sugedusi ir betinkama miškui šluoti. Tą ji ir daro tuos penkis šimtus metų, tačiau šis darbas jai gerokai įgrisęs. „Susirasiu sau karalių ir eisiu pas jį tarnauti kokia nors mūrininke ar durininke. Kai ko užsimanai, taigi tik trenk šluota į žemę, ir viskas pasidaro. Na, šluota, rodyk kelią, skraidink mane pas vietinį karalių, išsipurtyk spyglius ir skraidink. Tuoj čia tokių dalykų bus!” (p. 7). Žinote, kas šioje knygoje paperka išsyk? Ogi kalba. Autoriaus kalbos pojūtis. Šiek tiek net sunku tai

read more Raganos vis dar populiarios

Kodėl mes bijome savo kalbos? Kiekvienas ketureilį gali sukurti

Man taip nejauku, kad mes, lietuviai, tarsi bijome savo kalbos. Reikia ką nors parašyti – geriau nerašysiu ar ko nors paprašysiu. Juk vis tiek pavartosiu ne tokią formą, kokią klaidą padarysiu, kablelį ne ten padėsiu… Nu nebijokim pagaliau. Čia mūsų prigimtinė kalba. Mes ja kalbam, ją kuriam, keičiam, joje būnam. Ir geriausiai ją išmanom. O kalbininkai jau tegu daro apibendrinimus, kas ir kaip, ir su kuo. Lietuvių literatūra? Ai, ten nieko gero, visokios žemaitės, mačerniai ir petrai kurmeliai… O ir aš ten nieko nesuprantu, nes interpretacijos mokykloje nesisekė, tai, ačiūdie, dabar nebereikia… Kaip baisu ir blogai, kad taip yra. Kalba mums reikalinga kaip duona kasdieninė. O lietuvių literatūra kasmet pasiūlo puikių tekstų, tik ne taip daug kas juos perskaito. Situaciją reikia kuo greičiau keisti. Nežinau, kaip dirbti su suaugusiais, bet vaikus tikrai galime pratinti ir mokyti, kad kalba ir lietuviški tekstai jiems taptų savi ir artimi. Na jokia kalba tu geriau savęs neišreikši nei ta, kuri ant liežuvio galo. Ką

read more Kodėl mes bijome savo kalbos? Kiekvienas ketureilį gali sukurti

Einam į filmą, o po to… skaitom knygas

Jeigu turite nedidelių ar net ir ūgtelėjusių vaikų – eikite į filmą-miuziklą „Merė Popins sugrįžta“. Mūsų dešimtmetė pernai skaitė vieną knygą apie Merę Popins. Patiko. Bet kažkaip kitų dalių nebeskaitė. Prieš Naujųjų sutikimą stengiamės pamatyti kažką naujo, tad paskutinę praeitų metų dieną keliavome būtent į šį filmą-miuziklą, nes visai šeimynai patinka ir knygos, ir muzika. Kokie rezultatai? Pažiūrėjusi šį filmą, vyresnėlė viena po kitos skaito ir kitas P. L. Travers knygas apie Merę Popins – „Merė Popins parke“, „Merė Popins grįžta“. Be to, parsisiuntė ir 1964-ųjų filmą. Geriau nebūna. Gal ir jūsų vaikus, mokinius ar anūkus įkvėps skaitymui, pabandykit…